Pasakė, kas padeda atsipalaiduoti ir sumažinti įtampą: šis užsiėmimas veikia kaip terapija

Įvairūs darbai sode ar kieme gali būti vienas iš atsipalaidavimo būdų ir veikti kaip terapija. Apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ organizatorė Lina Liubertaitė dalijasi, kad ypač dabar, kai labai daug laiko praleidžiame prie ekranų, kai nuolat iš visų pusių atakuoja didelis kiekis informacijos, kai tiek daug turime dirbti intelektualiai, labai smagu sugrįžti prie visiškai paprastų, žemiškų darbų, atliekamų savo rankomis. Pavasaris – pats tinkamiausias metas susitvarkyti aplinką, apsišvarinti, pasiruošti, o tada jau užsiimti apželdinimo ir sodinimo darbais.

Sodininkavimas – naujas nusiraminimo būdas

Darbas sode naudingas fizinei ir psichinei sveikatai. „Buvimas gryname ore teigiamai veikia bendrą savijautą, o rankų sukišimas į žemę daugeliui yra labai reikalingas ir, tam tikra prasme, tai tarsi įžeminimas. Taip pat veikia pagrindiniai mūsų pojūčiai: ilsisi rega, aktyviai dirba uoslė, puoselėjimas lytėjimas“, – pasakoja L. Liubertaitė.

Pasak žinomos tinklaraštininkės, gamta mus išmoko šiek tiek sustoti, gyventi lėčiau: „Dabar žmonės aktyviai dalyvauja socialiniuose tinkluose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, visur greitai pasiekia rezultatą, jausdami nuolatinį dopamino išsiskyrimą. Tačiau tai nesukuria ramybės ir vidinio balanso. Pastebiu daug žmonių, įžengusių į ketvirtą dešimtį, tačiau jau pavargusių nuo greito gyvenimo tempo, ieškančių alternatyvių terapinių būdų. Dažnai sodininkystė, daržininkystė ir tampa ta priimtina terapija, kur galima siekti užsibrėžtų rezultatų, savo tempu. Nors iš pradžių sunku susitaikyti su tuo, kad rezultatas iškart nėra pasiekiamas, tačiau ilgainiui būtent dėl to šios veiklos ir tampa nauju nusiraminimo būdu.“

„Pastebiu, kad augantis susidomėjimas daržininkyste, sodininkyste, stipriai susijęs ir su aktualijomis. Per pandemiją, karantiną daugelis susitvarkė kiemo aplinką, šiltnamius, eksperimentavo su augalų ir daržovių auginimu savo malonumui. Dabar, esant įtemptai geopolitinei situacijai, nuolat kylant maisto produktų kainoms, žmonės, kurie linkę labiau planuoti ir yra atsargesni, pradeda vertinti, kad žalią veją gali išnaudoti ir kelių lysvių sukasimui. Pradedamas atkreipti dėmesys, kad bulvės, morkos ar kitos daržovės šį sezoną bus auginamos ne dėl smagumo, bet dėl prasimaitinimo“, – dalijasi L. Liubertaitė.

Aktyvumą sodininkystės, daržininkystės srityje pastebi ir Daiva Skrupskelienė, „Ecoservice“ atliekų surinkimo verslo direktorė, nes šiais metais kaip niekad anksti gyventojai pradėjo kreiptis dėl žaliųjų atliekų išvežimo paslaugos ir konteinerių pristatymo į gyventojų namus, sodus, rašoma pranešime spaudai. Žaliųjų atliekų išvežimo paslauga gali pasinaudoti Vilniaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Mažeikių ir Biržų gyventojai. Išaugęs paslaugos poreikis rodo ne tik augantį susidomėjimą sodo darbais, tačiau ir kylantį sąmoningumą, kaip teisingai atsikratyti atliekomis ir nedaryti žalos gamtai.

Kokius darbus atlikti sode?

Vienas pagrindinių darbų pavasarį yra medžių ir krūmų genėjimas. „Vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimas visada šiek bauginantis, kaip tą šaką nupjauti, kiek nukirpti ir pan. Tačiau reikia vadovautis paprasta genėjimo higiena – pašaliname tas šakas, kurios nulūžusios, sergan ios ar apgraužtos žvėrelių. Taip pat reikia formuoti dekoratyvinius krūmus – buksmedžio krūmelius, kaulenio ar tujų gyvatvores ir kitus – apkarpyti taip, kad būtų graži forma. Genint augalus, svarbu naudoti itin aštrius įrankius, kad nebūtų žievės nupleišėjimų, o liktų gražus, švarus pjūvis“, – aiškina L. Liubertaitė.

Pradėjus pavasarinį tvarkymą, nereikėtų skubėti su visų medžių genėjimu. Tinklaraštininkė įspėja, kad pavasarį nereikia genėti kaulavaisių, pavyzdžiui, vyšnių, trešnių, nes jų genėjimo laikas yra po derliaus nuėmimo. Taip pat nereikia skubėti genėti dekoratyvinių krūmų, kurie žydi anksti pavasarį, tokių kaip forsitijos, anksti pražystančios geltonais žiedais, o tik vėliau išleidžiančios lapukus. Reikia palaukti, kol krūmai pražydės, o tada juos apgenėti, nes dabar tik nukirptume dalį žiedų.

Be genėjimo reikia atlikti ir kitus sodo tvarkymo darbus. L. Liubertaitė vardija, kad reikia apžiūrėti savo veją, jeigu ten matosi daug žolės likučių, pelėsis, prašukuoti su metaliniu grėbliu, sugrėbti užsilikusius lapus. Taip pat užsiimti gėlyno švarinimo darbais, pašalinti negyvus augalus, nukirpti daugiamečių gėlių stiebus, tinkamai nugenėti rožes, būtinai pakirpti levandas, nes jos žydi tik iš naujų šakelių.

„Sutvarkius aplinką, šakas, lapus, daugiamečių gėlynų stagarus, vejos likučius, neturint galimybės kompostuoti, patogiausia žaliąsias atliekas mesti į žaliųjų atliekų konteinerį. Sezono metu specialūs konteineriai ištuštinami kas porą savaičių, o sukauptos atliekos keliauja į aikšteles, kuriose kompostuojamos dideliais kiekiais. Jeigu žaliųjų atliekų susidaro tik sezono pradžioje ar nereguliariai, alternatyva žaliųjų atliekų konteineriams – didmaišiai, kuriuose galima sutalpinti iki 800 kg atliekų“, – rekomenduoja D. Skrupskelienė.

Negalima deginti atliekų

Pavasarį, intensyvėjant kiemo aplinkos tvarkymui, D. Skrupskelienė pastebi, kad žaliosiomis atliekomis užpildomi buitinių atliekų arba pakuočių konteineriai: „Taip daroma dviguba žala. Visų pirma, jei žaliosios atliekos išmetamos į rūšiavimo konteinerius, užteršiamos ten sukauptos pakuotės ir jos gali tapti netinkamomis perdirbimui. Antra, konteineriai užpildomi greičiau nei įprastai, todėl gyventojai dažnai atliekas ima krauti šalia, prie konteinerių paliktus maišus suplėšo paukščiai ar gyvūnai, išmėto jas aplink, susidaro netvarka ir antihigieniškos sąlygos. Atliekų tvarkymo taisyklėse numatyta, kad netinkamomis atliekomis užpildyti konteineriai neturėtų būti tuštinami, todėl svarbu prisiminti, kad žaliąsias atliekas būtina tvarkyti atskirai nuo buitinių ar pakuočių atliekų.“

Neatitaisoma žala daroma, kai žaliąsias atliekas nusprendžiama sudeginti. „Deginti negalima ne tik dėl gaisro pavojaus, bet ir todėl, kad visose žolėse, šakose žiemoja labai daug gyvybės, pavyzdžiui, galima rasti ežiuko guolį, paukščių lizdelius, visokiausių vabzdžių ir kitų smulkių gyvūnėlių, kurie gyvena žaliosiose atliekose. Daugelis sako, kad norime atsikratyti kenkėjais, tačiau reikia turėti omenyje, kad gamtoje didelė bioįvairovė ir yra nedaug gyvūnijos, kuri kenkia augalams. Taip pat yra dar visas spektras faunos, kuri ne tik nekenkia, tačiau yra neatsiejama augalų gyvenimo dalis. Todėl nereikėtų imtis deginimo, kad nesugadintume esančios bioįvairovės“, – įspėja L. Liubertaitė.

Tam antrina ir D. Skrupskelienė, kad deginant atliekas ne tik kyla kyla gaisrų pavojus, sunaikinama bioįvairovė, tačiau į atmosferą yra išmetamos šiltnamio efektą skatinančios dujos ir taip didinama oro tarša. Taip pat miestuose ar gyvenvietėse sausos žolės, nukritusių medžių lapų, nugenėtų šakų, įvairių daržininkystės atliekų deginimas, gali užtraukti finansinę atsakomybę. O kai kuriais atvejais gali tekti atlyginti ir aplinkai padarytą žalą.