Etnologas: ekologija ir rūpestis gamta – primiršta viena seniausių Vėlinių tradicijų

Artėjant Vėlinėms skubama tvarkyti ir puošti artimųjų kapus, tačiau šventėms praėjus susidaro kalnai atliekų – plastikiniai ir stikliniai žvakių indeliai, išsilydęs parafinas, dirbtinės gėlės ir sudžiūvę vainikai. Aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ teritorijų priežiūros verslo direktorė Diana Lubė sako, kad gyventojai kapinėse ne visada tinkamai rūšiuoja atliekas, o tuomet jas perdirbti ar išvežti tampa sudėtinga. Vytauto Didžiojo universiteto docentas, etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas pabrėžia, kad senosios Vėlinių tradicijos buvo itin ekologiškos ir išlaikančios žmogaus ryšį su gamta.

Svarbiausia – saikas

Etnologas A. Vaicekauskas pasakoja, kad tradicijos nuolat kinta ir įgauna naujas formas, tačiau išlieka esminiai pasaulėžiūros elementai – lietuviška Vėlinių tradicija išsiskiria šiluma, joje daug žmogiškumo, o formalus liturginis tikėjimas nėra esminis. Seniausiuose tikėjimuose su mirusiais bendraujama betarpiškai ir tikima, kad gyvieji gali juos sutikti, pasikalbėti, pakviesti vakarienės. Svarbiausia prisiminti savo mirusius artimuosius, tiesiog pabūti su jais ramybėje nebūtinai kapinėse, o žvakelių degimas kapuose yra gana vėlyva tradicija.

„Pirmą kartą Vėlinių žvakutės paminėtos net ne Lietuvos, o JAV lietuvių laikraštyje tik 1880 metais, buvo rašoma apie kapinėse deginamas žvakutes prie Senosios Varėnos. Visoje Lietuvoje ši tradicija paplito tik pokaryje. Seniausioji lietuvių Vėlinių tradicija buvo kur kas ekologiškesnė net nei siūlo dabartiniai ekologiniai judėjimai, o svarbiausia buvo saikas. Simbolinė žvakučių deginimo tradicijos esmė nepakis, jei uždegsime vieną žvakelę ant kapo užuot nukrovę jį stiklainiais su kilogramais parafino“, – sakė A. Vaicekauskas.

Kapinėse nuo žvakelių susidarančios atliekos teršia aplinką, o neperdirbtos lieka ateities kartoms, nes yra sunkiai suyrančios, todėl itin svarbu pasibaigus šventėms tinkamai pasirūpinti atliekomis.

„Tinkamas kapinėse susidarančių atliekų rūšiavimas suteikia galimybę šias medžiagas perdirbti ir panaudoti antrą kartą, todėl praėjusiais metais visose Vilniaus kapinėse pastatėme rūšiavimo konteinerius. Rūšiuojant kapinėse svarbiausia, kad gyventojai atskirtų keturių rūšių atliekas: žaliąsias, stiklą, plastiką ir popierių, o likusias mestų į buitinių atliekų konteinerius. Rūšiuojant kapinių žvakes, reikėtų atskirti jų dalis – stiklines žvakides mesti į stiklo konteinerį, į plastiko konteinerius mesti plastikinius dangtelius, padėkliukus, indelius. Parafino likučių iš žvakidžių pašalinti nebūtina, tačiau verta pagalvoti apie ekologiškesnius sprendimus – daugkartines kapinių žvakides, natūralaus vaško žvakes“, – patarė D. Lubė.

Ryšys su gamta – rūšiuojant

Didelis dėmesys kapų grožiui ir priežiūrai taip pat formavosi tik praėjusiame amžiuje, tai buvo susiję su nacionaliniu tapatumu, valstybės politika ir menininkų veikla. Iki tol pagrindinė pagarbos mirusiems išraiška buvo kapinėse paliekamas maistas – auka protėvių vėlėms. Anot A. Vaicekausko, net ir laidotuvių metu į kapines mirusį veždavo nedidelė palyda, o šeima ir artimieji palydėdavo tik iki kaimo ribos. Kapus žymėdavo nedideli kryželiai, dar seniau – figūrinės medinės skulptūros, vadinamieji krikštai. Gėlių, akmeninių antkapinių paminklų nedėdavo, augalų nesodindavo ir nepuoselėdavo.

„Lietuvių kultūroje dominuojanti linija yra ryšys su gamta, todėl atsiranda puošimas augalais, medžių sodinimas, gėlynai ant kapų – tai yra labai gražu. Aš visuomet pirmenybę teikčiau gyvam augalui, džiugu, kad dirbtinių augalų nešimo į kapines mada jau praeina. Senoji lietuvių kultūra natūraliai buvo praktiškai be atliekų, viskas buvo iš natūralių medžiagų, todėl neteršė aplinkos“, – teigė A. Vaicekauskas.

Jam antrina ir D. Lubė – dirbtinės gėlės negali būti perdirbamos, todėl šis plastikas turėtų keliauti į buitinių atliekų konteinerius. Jei dirbtinės gėlės įkomponuotos į natūralių augalų pagrindu sukurtus vainikus, prieš išmetant jos turėtų būti atskirtos. Tačiau ir žaliąsias atliekas svarbu tinkamai tvarkyti, nes iš jų gaminamas kompostas.

„Žaliųjų atliekų negalima mesti į buitinių atliekų ar plastiko konteinerį, todėl nuvytusias gėles, lapus, spyglius, natūralių gėlių vainikus, krepšelius reikėtų mesti į žaliosioms atliekoms skirtus metalinius gardus ar konteinerius. Svarbu jas iškratyti iš plastikinių maišų, o maišelius išmesti į plastiko konteinerį. Tinkamas žaliųjų atliekų rūšiavimas ypatingai svarbus, nes jas priduodame į žaliųjų atliekų aikšteles, kad būtų pagamintas kompostas, o su popieriaus ar plastiko priemaišomis, jos nėra tinkamos kompostavimui“, – paaiškino D. Lubė.

Netinkamai rūšiuojant, darbuotojams tenka kiekvieną dieną atliekas perrinkti rankiniu būdu ir išrūšiuoti dar kartą. Anot D. Lubės, netinkamą rūšiavimą lemia įsisenėję įpročiai. Anksčiau kapinėse susidarančios atliekos būdavo metamos tiesiog už kapinių tvoros ar nešamos į šalia esančius miškelius, tačiau to jokiu būdu nereikėtų daryti, nes ilgainiui tose vietose susidaro sąvartynai. Jei kyla dvejonių, kur tinkamai išmesti atliekas, geriausia skambinti informaciniu numeriu.

Kapinėse – puota protėviams

A. Vaicekauskas atkreipia dėmesį, kad laikantis autentiškų tradicijų galima Vėlines paminėti ir nesukuriant papildomų atliekų. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje pagerbdamos mirusiuosius šeimos susirinkdavo palaidojimų vietose ir ten puotavo, o paskui maistą ten palieka, kaip mes ligi šiol dėl savo mirusiųjų nenurenkame nakčiai kūčių stalo. Tokia tradicija išliko gyva beveik iki mūsų dienų.

„Buvo tikima, kad nuo protėvių tarpininkavimo tarp žmonių ir aukštesnių jėgų priklauso visas žmogaus gyvenimas, todėl buvo skiriamas didelis dėmesys mirusiųjų pagerbimui. Dėmesys protėviams buvo skiriamas per visas kalendorines šventes, o svarbiausia jiems skirta auka yra duoti tai, kas kiekvienam svarbiausia – maisto. Seniau puotos buvo betarpiškos – prie stalo susirinkti kviečiami buvo ir mirusieji. Vėliau protėviams pagerbti skirtos puotos persikėlė ir į uždaras patalpas“, – pasakojo A. Vaicekauskas.

Šiandien taip pat galima pagerbti vėles ne tik nešant gėlių, bet ir padedant ant kapo obuolį ar kriaušę, paberiant grūdelių, kuriuos išnešios paukšteliai ir jokių atliekų neliks. O gal įvyks stebuklas, ir vasarą ten sužaliuos Lietuvos laukus primenantys javų stiebeliai.