Atliekų tvarkymas ir aplinkos tausojimas: „zero waste“ principu vadovavosi dar mūsų močiutės

Komentaro autorius – Saulius Budrevičius, „Ecoservice“ generalinis direktorius

Ko gero didelė dalis vyresnio amžiaus gyventojų puikiai pamena laikus, kuomet į kvartalą atvažiavusi šiukšliavežė apie save pranešdavo garsiniu signalu, o tuomet jos link pasipildavo kibirais nešini gyventojai. Dabar tokio vaizdo jau niekur nepamatysime – per keletą dešimtmečių reikšmingai pasikeitė tiek atliekų surinkimo ir tvarkymo principai, tiek ir mūsų visų vartojimo įpročiai. Šiandien, kalbėdami apie atliekų tvarkymą, neišvengiamai kalbame ir apie tvarumą bei aplinkos tausojimą, prie kurio prisidėti gali kie-kvienas.

Neišvengiamas senų tiesų sugrįžimas

Sena tiesa: mados pasaulyje viskas sukasi ratu – praėjus tam tikram laiko tarpui ant podiumų ir į parduotu-vių lentynas sugrįžta anksčiau populiarūs buvę aksesuarų, batų, drabužių modeliai. Įdomu tai, kad tam tikra prasme savas madas ir tiesas turi kone kiekviena sritis, o mes sąmoningai (ar nebūtinai) prie jų ilgain-iui sugrįžtame.

Vienas iš tokių pavyzdžių – atliekų tvarkymas ir su juo susiję vartojimo įpročiai. Šiandien visame pasaulyje vis dažniau ir vis garsiau kalbama apie aplinkos taršą, kurią nulemia išmetamos ir nesutvarkomos plastiko atliekos. Tuo pačiu metu vis ryškiau pastebima daugkartinio naudojimo mada: stiklinė gertuvė vietoje kaskart perkamo plastikinio vandens buteliuko, medžiaginis pirkinių krepšelis vietoje kaskart perkamo plastikinio maišo, o kartais net ir savi indai, į kuriuos prašome kavinių sudėti maistą išsinešimui.

Kartu populiarėja ir vadinamoji „zero waste“ filosofija – gyvenimo būdas, kuomet siekiama kuo mažesnio (nulinio) atliekų susidarymo ir kuo mažesnės taršos bei žalos gamtai. Siekiant tikslo, apsiperkant naudoja-ma daugkartinė tara ir maišeliai, vengiama pirkti pakuotėse esančius produktus, atliekos rūšiuojamos ir kompostuojamos, o iš pažiūros seni daiktai taisomi ir panaudojami darkart. Toks judėjimas paskatina ir norą prisidėti prie aplinkos tausojimo, ir netgi – azartą: ar tikrai taip įmanoma?

Čia galima pusiau juokais, pusiau rimtai pastebėti, kad „zero waste“ principus kuo puikiausiai taikė dar mūsų močiutės. Tiesa, tuomet tiek daug pakuočių (ir jų atliekų) tiesiog nebuvo, tad dažną pirkinį tekdavo vynioti į popierių, o šį vėliau panaudoti dar bent kartą. Nors ir dėl kitokių priežasčių, dabar panašūs princi-pai grįžta, o jų vertė mus supančiai aplinkai ir mums patiems akivaizdi.

(Ne)savanoriškas požiūrio pasikeitimas

Vis atsakingesnį požiūrį į aplinką ir atliekų tvarkymą nulemia daugybė veiksnių. Iš vienos pusės didele da-limi požiūrio pokytį, o iš kitos pusės taisykles, kurių tiesiog privalu laikytis norint tinkamai tvarkyti atliekas, atnešė Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose.

Pavyzdžiui, 2009 metais, įgyvendinant ES reikalavimus, buvo imtasi pertvarkyti sąvartynų sistemą. Tai buvo didžiulis pokytis – iki to laiko kone kiekvienas miestelis turėjo nedidelius nuosavus sąvartynus, tad juos reikėjo uždaryti ir atliekas vežti į regioninius, kuriuose atliekos tvarkomos visai kitais principais. Pavyzdžiui, į juos nebepatenka žaliosios ar statybinės atliekos ir pan. Taip atsirado poreikis ir galimybė antrinių žaliavų tvarkymo infrastruktūrai, atskiram žaliųjų, stambiagabaričių ir kitų atliekų tvarkymui.

Dar vienas svarbus pokytis – konteinerinės sistemos įdiegimas. Jis reiškia, kad nebeliko signalu apie save visam kvartalui pranešančių šiukšliavežių, o sukauptas atliekas gyventojai gali išmesti į netoliese pastaty-tus bendro naudojimo ar nuosavus konteinerius. Tokia sistema ir patogesnė praktiškai, ir leidžia pamatuoti išmetamų atliekų kiekius – matyti, kokių daugėja, kokių mažėja ir pan.

Verslo ir gyventojų indėlis į pokyčius

Įtakos požiūrio ir tvarkos pasikeitimams neabejotinai turėjo ir užsienio kompanijų, daug dėmesio skir-iančių ekologijai ir tvarumui, atėjimas į Lietuvos rinką. Jos pačios, besilaikydamos griežtų aplinkosaugos reikalavimų, to paties reikalauja ir iš savo partnerių bei tiekėjų. O tai neabejotinai paskatino pasitempti ir kitus čia veikusius ir veikiančius verslus.

Tiesa, kompanijos atliekų rūšiavimą vertina tiek per aplinkos tausojimo prizmę, tiek ir atkreipia dėmesį į finansinius aspektus. Turėdamos palyginti didelius kiekius švarių ir perdirbti tinkamų pakuočių jos gali tikėtis tam tikro atlygio iš atliekų vežėjų. Be to, pateikusios pakuočių sutvarkymą įrodančius dokumentus, gali būti atleidžiamos nuo taršos mokesčio.

Žinoma, savo indėlį į švarią ir tvarkingą mus visus supančią aplinką įneša ir gyventojai: noriai registruojasi, kuomet paskelbiame apie dalijamus rūšiavimo konteinerius, domisi, kaip reikia teisingai rūšiuoti. Tai nulemia, kad, pavyzdžiui, jau net 80 proc. išrūšiuotoms atliekoms skirto konteinerio teisingai prisipildo pakuočių atliekomis. Be to, vis daugiau gerųjų pavyzdžių pastebintys svetur, perskaitę vis daugiau infor-macijos, pastebėtus pozityvius pavyzdžius jie noriai mėgina pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.