Tekstilės atliekų kalnas auga  – kodėl perdirbimas vis dar stringa?

Kasmet Lietuvoje susidaro apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų, tačiau perdirbama vos mažiau nei 1 proc. Dauguma nebereikalingų drabužių sudeginami arba nugula sąvartynuose. Nors Europos Sąjunga (ES) jau nubrėžė aiškią kryptį – didesnę gamintojų atsakomybę ir privalomą tekstilės surinkimą, – pokyčiai kol kas juda vangiai. 

„Reali pažanga tikėtina tuomet, kai gamintojams bus privaloma naujuose produktuose naudoti perdirbtą tekstilę. Tai taptų rimčiausiu postūmiu plėtoti pažangias perdirbimo technologijas, kurių šiuo metu tiesiog nėra“, – sako „Ecoservice“ Inovacijų projektų vadovė Laura Zukė.

Patys perdirbėjai neslepia – naudoti perdirbtą tekstilę naujų gaminių kūrime kol kas neapsimoka ekonomiškai, todėl pokyčius jie sieja su skatinimo priemonėmis – mokesčių lengvatomis ir inovacijų rėmimu.

Kodėl tiek mažai perdirbama?

Tekstilė – viena sudėtingiausių atliekų rūšių, o tai, pasak ekspertų, labiausiai stabdo jos perdirbimą.

„Dauguma drabužių sudaryti iš kelių pluoštų – pavyzdžiui, medvilnės ir poliesterio. Tokius audinius sunku atskirti, o jei gaminyje yra daugiau kaip 5 proc. elastano, perdirbimas praktiškai neįmanomas“, – aiškina L. Zukė.

Procesą apsunkina ir papildomos detalės – užtrauktukai, sagos, etiketės, kurias reikia pašalinti. Gamintojai ir atliekų tvarkytojai visame pasaulyje ieško efektyviausių būdų tekstilei perdirbti. Technologijos vystomos, tačiau ženklaus progreso kol kas nematyti.

„Ecoservice“ atstovės teigimu, tekstilė gali būti perdirbama mechaniniu, cheminiu arba termocheminiu / termomechaniniu būdu. Šiuo metu plačiausiai taikomas mechaninis perdirbimas, o kiti metodai dar tik plėtojami ir tobulinami, todėl industriniu mastu kol kas nėra naudojami.

„Lietuvoje kol kas perdirbama tik po gamybos proceso (angl. post-industrial) likusi tekstilė. Tam naudojamas mechaninis perdirbimas, kai nebenaudojama tekstilė paverčiama nauju pluoštu, iš kurio pagaminama neaustinė medžiaga. Europoje yra gamintojų, kurie mechaniniu būdu perdirba ir iš gyventojų surinktą tekstilę, tačiau šios apimtys labai mažos“, – pasakoja L. Zukė

Anot jos, apie 40 proc. informacijos, kuri pateikiama gaminio etiketėje, yra netiksli. Neretai gamintojai tai daro sąmoningai, norėdami „pagerinti“ produkto vertę deklaruodami daugiau natūralių pluoštų, nei iš tiesų yra. ES šią problemą siekia spręsti įvesdama Skaitmeninį produkto pasą, kuris suteiks galimybę tiksliai sekti kiekvieno gaminio medžiagos sudėtį ir aplinkosauginį pėdsaką.

Gamintojai vengia perdirbtos tekstilės

Pasak tekstilės gamintojų, perdirbtas pluoštas šiuo metu yra brangesnis už pirminį ir ne visada užtikrina tokią pat kokybę, todėl jo naudojimas gamyboje mažai patrauklus.

„Kai kurie Lietuvos gamintojai jau eksperimentuoja su perdirbtu poliesteriu ar kitomis medžiagomis, tačiau tai kol kas pavieniai atvejai. Situacijai keistis reikėtų investicijų į perdirbimo technologijas, aiškių kokybės standartų, finansinių paskatų ir patikimos tiekimo grandinės“, – sako Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinė direktorė Gytė Bėkštienė.

Jos teigimu, nors technologiškai įmanoma pagaminti gaminį iš 100 proc. perdirbtos medžiagos, praktikoje tai vis dar retenybė. Daugeliu atvejų perdirbtas pluoštas derinamas su pirminėmis žaliavomis, kad būtų užtikrinta audinio kokybė, tvirtumas ir ilgaamžiškumas. Paprastai perdirbtos medžiagos dalis sudaro nuo 30 iki 70 proc., priklausomai nuo gaminio tipo ir jo funkcinių savybių.

„Svarbu ir tai, kad vartotojai gaminius iš perdirbtų medžiagų matytų kaip pridėtinę vertę, o ne kompromisą dėl kainos ar kokybės. Gamintojų požiūris į perdirbtą tekstilę yra dviprasmiškas. Vieni ją vertina kaip galimybę mažinti poveikį aplinkai ir stiprinti tvarumo įvaizdį, kiti – kaip didelį iššūkį“, – pastebi G. Bėkštienė.

Kaip išeiti iš užburto rato?

„Ecoservice“ atstovų teigimu, tekstilės perdirbimo procesas turėtų atpigti įsigaliojus ES direktyvai dėl didesnės gamintojo atsakomybės tekstilės gaminiams. Direktyva, priimta rugsėjo mėnesį, visose ES valstybėse turėtų įsigalioti iki 2028 m. pavasario. Tai reikš, kad gamintojai bus atsakingi už atliekomis tapusių tekstilės gaminių surinkimą, tvarkymą ir šių veiklų finansavimą.

„Atsiradus prievolei naudoti perdirbtą tekstilės pluoštą naujų gaminių gamyboje, atsiras ir tokio pluošto poreikis. Kai atsiras poreikis, greitai atsiras ir reikalingos technologijos bei sprendimai“, – įsitikinusi „Ecoservice“ Inovacijų projektų vadovė L. Zukė.

O gamintojai pažymi, kad priverstinis įpareigojimas naudoti perdirbtas medžiagas galėtų pagreitinti pokyčius, tačiau tai būtų papildoma našta įmonėms, o ypač ją pajaustų mažesnės įmonės.

„Trumpuoju laikotarpiu toks įpareigojimas galėtų padidinti gaminių savikainą, nes perdirbtos medžiagos ir jų tiekimo grandinė šiuo metu yra brangesnės už pirmines. Tačiau ilgainiui, didėjant perdirbimo mastui, tobulėjant technologijoms ir atsirandant daugiau tiekėjų, kainų skirtumas turėtų mažėti. Tinkamai suplanuotos priemonės, tokios kaip pereinamieji laikotarpiai, subsidijos ar mokesčių lengvatos, gali padėti išvengti staigaus kainų šuolio ir skatinti rinkos prisitaikymą prie tvaresnių sprendimų“, – teigia Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinė direktorė G. Bėkštienė.

Nuo 2025 m. pradžios tekstilę privaloma rūšiuoti ir ją mesti į specialiai tam skirtus konteinerius. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje šiuo metu atskirai surenkama tik apie 22 proc. tekstilės atliekų. Likusi dalis – maždaug 78 proc. – vis dar patenka į mišrių komunalinių atliekų srautą.