Rasa Guobė. Drabužį išmesti paprasta. Grąžinti jį į ekonomiką – gerokai sunkiau

2026-10-22

Pradėjusi dirbti tekstilės atliekų tvarkymo srityje, ėmiau kitaip žiūrėti į savo spintos turinį. Kai kasdien matai didžiulius nebenešiojamų drabužių srautus, prieš pirkdamas naują apdarą gerai pagalvoji, ar tikrai jo reikia. Šiais laikais išmesti drabužiai vis dažniau tampa problema, o ne galimybe.

Kokybiškas, žmogui tiesiog pabodęs gaminys dar gali rasti kitą šeimininką. Tačiau jeigu drabužis jau praradęs formą, išblukęs ar smarkiai susidėvėjęs, galimybių naujam jo gyvenimui gerokai mažiau. Esu girdėjusi požiūrį: „Nusipirksiu pigiai, panešiosiu ir išmesiu, nes skalbti nebeverta.“ Mūsų darbe tas „išmesiu“ tampa konkrečiu svoriu, užimama vieta ir tvarkymo kaina – tiek finansine, tiek poveikio aplinkai.

Tiek festivalio „Būtent!“ diskusijoje apie žmogaus, verslo ir aplinkos laimėjimą tekstilės sektoriuje, tiek vėliau „Verslo žinių“ (VŽ) konferencijos „Tvarus verslas“ pokalbyje „Tekstilė 2.0: ar įmanoma sistema be pralaimėtojų?“ vis grįždavau prie to paties klausimo: kiek galime tikėtis iš atliekų tvarkytojo, jei jį riboja kitų priimti sprendimai?

Problema ir sprendimai

2022 m. vien „Ecoservice“ surinko apie 3,5 tūkst. tonų tekstilės, pernai – jau 7 tūkst. tonų. Šis augimas savaime nėra bloga žinia. Kaip diskusijoje priminė Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vyresnioji patarėja dr. Aistė Rakauskienė, bendras tekstilės atliekų kiekis Lietuvoje išlieka gana stabilus, tačiau daugiau jų surenkama atskirai. Kitaip tariant, tai, kas anksčiau dingdavo mišrių atliekų konteineryje, dabar gali būti atrinkta, išrūšiuota ir, idealiu atveju, vėl panaudota.

Apie 70–75 proc. mūsų įmonės surenkamos tekstilės dar gali būti panaudota pakartotinai. Būtent tam skiriame daugiausia dėmesio. Tačiau surenkamos tekstilės kokybė prastėja, todėl vis dažniau turime spręsti, ką daryti su išmestais drabužiais, kurie niekam nebetinka.

Už tai, matyt, reikėtų „padėkoti“ greitajai ir ultragreitajai madai, orientuotai į itin mažą kainą, greitį, bet ne gaminio kokybę ir ilgaamžiškumą. Toks trumparegiškumas užkerta kelią daugeliui žiedinės ekonomikos galimybių.

Instinktyvus siūlymas spręsti šią problemą dažnai būna – daugiau perdirbti. Tačiau tik įsigilinus galima suprasti, kad tai nėra taip paprasta. Šiuolaikiniai drabužiai ir kiti tekstilės gaminiai dažnai gaminami iš kelių pluoštų, juose yra  elastano, pamušalą, užtrauktukų, sagų ar priklijuotų dekoracijų. Visa tai apsunkina perdirbimą.

Nepaisant to, perdirbimą turime plėtoti, nors tam ir reikia naujų technologijų, kurios dar nėra masiškai taikomos, didelių investicijų bei laiko, kaip ir bet kuriai naujovei.

Pirmuosius žingsnius šioje srityje žengia ir „Ecoservice“. Į pažangios gamybos linijos įrengimą mūsų tekstilės rūšiavimo centre investuojame beveik 8 mln. EUR, o dar 2 mln. EUR prie šios investicijos prideda Europos Sąjunga (ES).

Visgi net ir didžiulės lėšos negali visiškai išspręsti tekstilės tvarkymo iššūkių. Ypač trumpuoju laikotarpiu. Todėl ir stengiamės itin kruopščiai rūšiuoti iš konteinerių surinktą tekstilę, kad kuo didesnė jos dalis netaptų atliekomis.

Tiesa, rūšiuoti galime, bet negalime pakeisti, iš ko ir kaip tekstilė buvo pagaminta. Tai jau kūrėjų ir gamintojų sritis. Jų sprendimai nemaža dalimi lemia, ar gaminys turės naują šeimininką, ar jį bus galima nesudėtingai perdirbti, ar naujų drabužių gamyboje bus naudojami audiniai iš perdirbto pluošto.

Žinoma, visą atsakomybę permesti gamintojams būtų neatsakinga. VŽ konferencijoje „Audimas Brand“ vadovė Daiva Šulienė diskusijos metu atkreipė dėmesį, kad jų sektorius, ieškodamas perdirbtų audinių, susiduria su savais iššūkiais. Pasirinkimas rinkoje – ribotas, o vertinant atsparumą trinčiai ar spalvų išlaikymą kartais tenka nusivilti. Be to, pirminė žaliava gali būti ir pigesnė, ir geresnių savybių.

Panašią situaciją matome ir svarstant perdirbtos tekstilės panaudojimą statybose ar baldų pramonėje. Potencialiam pirkėjui ypač svarbu, kiek perdirbta neaustinė medžiaga kainuos ir ar kiekvieną kartą ji bus tokių pačių savybių. Jeigu pirminę žaliavą jis gali įsigyti pigiau nei perdirbtą produktą ir tiksliai žino, ką gaus – vien raginimų elgtis tvariai nepakaks.

Akivaizdu, kad vien gražių norų ir skambių pasisakymų tvarkantis su tekstilės iššūkiu neužteks. Reikia investicijų ir veiksmų, kurie paskatintų tiek perdirbimo pajėgumų augimą, tiek perdirbtos produkcijos paklausą.

Viena iš priemonių, su kuria sieju daug lūkesčių, – ES numatoma išplėstinė tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybė. Tikiuosi, kad šis mechanizmas suteiks taip reikalingą finansinį postūmį – leis sparčiau automatizuoti tekstilės rūšiavimą, plėtoti perdirbimo infrastruktūrą ir ieškoti sprendimų, ką daryti su tekstile, kurios neįmanoma panaudoti pakartotinai.

Svarbu, kad išgirsti būtų visi

Žvelgiant iš mano perspektyvos atrodo, kad efektyvus tekstilės surinkimas yra būtinas, tačiau galutinė jo vertė priklauso nuo to, ką su surinktais gaminiais galime padaryti toliau.

Kartu suprantu ir gamintojų norą žinoti, už ką tiksliai jie mokės pagal ES reguliavimą ir kokios konkrečiai bus pakitusios žaidimo taisyklės. „Būtent!“ diskusijoje „Utenos trikotažo“ vadovė Nomeda Kaučikienė taikliai klausė: kai įmonė siuva užsienio prekės ženklui, kam tenka atsakomybė už rinkai pateiktą gaminį?

Aiškumo reikia ir dėl pardavėjų iš trečiųjų šalių atsakomybės bei indėlio. Jei vieni padengs tvarkymo sąnaudas, o kiti galės jų išvengti – sistema sunkiai pelnys pasitikėjimą.

Visgi net tinkamai paskirsčius finansavimą ir įdiegus reikalingas technologijas paklausos klausimas vis tiek liks. A. Rakauskienė VŽ diskusijoje sakė, kad gamintojų atsakomybė ir paskatos naudoti perdirbtą žaliavą yra skirtingi mechanizmai. Pastarųjų laukiama iš naujų produktų gamybai taikomų teisės aktų.

Nors klausimų kol kas daugiau nei atsakymų, esu tikra, kad galime sukurti sėkmingai veikiančią tekstilės atliekų tvarkymo sistemą. Tokią, kurioje tinkamai elgtis paprasta. Visiems. Žmogui – lengva pasirinkti ilgiau tarnaujantį drabužį, gamintojui – suprasti savo atsakomybę, atliekų tvarkytojui – planuoti darbus ir investicijas, o perdirbtos žaliavos pirkėjui – aišku, kodėl ją verta rinktis.

Skamba paprastai, tačiau tai pasiekti nebus paprasta. Ypač žinant, kad Lietuvoje turime polinkį „paauksuoti“ ES taisykles. Vis dėlto tikiu, kad einame tinkamu keliu ir pirmieji žingsniai bei atviras suinteresuotų šalių dialogas įkvepia.