Kaip turėtų keistis baterijų tvarkymo taisyklės, kad laimėtų visi?

Prabėgusios didžiosios metų šventės daugeliui siejasi ne tik su galimybe atsikvėpti, bet ir su keitimusi dovanomis. „Mastercard Economics Institute“ skelbia, kad viena populiariausių dovanų kategorijų Europoje išlieka elektronikos įrenginiai. Ši tendencija kelia susirūpinimą atliekų tvarkytojams, nes anksčiau ar vėliau dalis elektronikos bei įrenginiuose esančių baterijų būna išmetama ir neretai atsiduria bendrame komunalinių atliekų sraute.

Pasak ekspertų, elektroninės atliekos, ypač ličio jonų baterijos, kelia didelius iššūkius atliekų tvarkymo sektoriui. Nors egzistuoja teisės aktai, reglamentuojantys pavojingų atliekų tvarkymą, nelaimių skaičius rodo, kad dabartinės priemonės ne visada yra pakankamai veiksmingos. Netinkamai tvarkomos baterijos vis dažniau sukelia didesnius ar mažesnius gaisrus, kurie ne tik padaro žalą aplinkai ir turtui, bet ir kelia pavojų žmonių gyvybei. Todėl kyla klausimas, ar galiojanti teisinė sistema Lietuvoje yra pakankama sprendžiant šį iššūkį, o gal reikalingos sparčios reformos?

Dar daugiau nerimo ir klausimų kyla žvelgiant į 2027 metus, kada įsigalios Europos Sąjungos reglamentas, pagal kurį į prietaisus, pvz., mobiliuosius telefonus, įmontuojamos baterijos turėtų būti tokios, kad galutinis vartotojas galėtų pats jas išimti ir pakeisti. Tikėtina, kad tinkamai nepasiruošus ir nesukūrus aiškios sistemos, kuri užtikrintų baterijų tvarkymą, pastarųjų komunalinėse atliekose gali dar padaugėti, o nelaimių rizika – padidėti.

Padėti gali tik vienas dalykas

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas sako, kad organizacija jau daugelį metų deda pastangas kurdama patogią ir efektyvią baterijų bei elektronikos atliekų tvarkymo sistemą.

„Mes sukūrėme plačiai prieinamą elektronikos, baterijų bei dujošvyčių lempų atliekų surinkimo infrastruktūrą. Jau daugiau nei 2 tūkst. specialiųjų konteinerių, skirtų smulkiajai elektronikai rinkti, galima rasti prekybos centruose, bibliotekose, o stambiagabaritės elektronikos atliekos renkamos EPA konteineriuose prie prekybos centrų, stambiagabaričių atliekų aikštelėse bei išvežamos iš namų nemokamai“, – nurodo L. Ivanauskas.

EPA, jo teigimu, taip pat inicijuoja ir vykdo įvairias akcijas bei tęstines programas, skatinančias ir informuojančias visuomenę apie tinkamą baterijų ir elektronikos tvarkymą. Pavyzdžiui, praėjusių metų liepą vykdyta akcija „Keisk telefoną į kino kuponą“, kurios metu šalies gyventojai buvo skatinami atsisveikinti su metų metus namuose gulinčiais senais telefonais. Taip buvo surinkta 5 500 nebenaudojamų telefonų.

Dar vienu sėkmingu EPA šviečiamosios veiklos pavyzdžiu galima laikyti ir Nacionalinę aplinkosaugos olimpiadą (NAO), skirtą 7 bei 8 klasių moksleiviams. Jos Ekscelencijos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama iniciatyva gyvuoja jau 11 metų, o 2024 m. atsakymų į olimpiados testo klausimus apie atsakingą vartojimą ieškojo 2 850 mokiniai iš 194 Lietuvos mokyklų.

1. Ivanauskas teigia, kad ir toliau augantys elektronikos atliekų kiekiai visame pasaulyje, o ypač Europoje, tampa rimtu galvosūkiu tiek įvairioms organizacijoms, tiek ir politikams. Jis pažymi, kad Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, namų ūkiuose yra sukaupta daugybė nenaudojamos elektronikos.

„Apklausos rodo, kad daugelyje namų ūkių metų metus guli po 2-5 nenaudojamus telefonus ir kelis kompiuterius. Beveik pusė respondentų teigia, kad yra įsigiję elektronikos prietaisų, kurie nenaudojami ar beveik nenaudojami ir tik užima vietą. Daugiau kaip trečdalis stalčiuose laiko sugedusius prietaisus „juodai dienai“, kuri taip ir neateina“, – vardija L. Ivanauskas.

Pasak jo, netinkamai tvarkomos baterijos atliekų tvarkymo grandinei išties kelia rimtą pavojų – tiek išimtos iš prietaisų, tiek paliktos juose ar galiausiai išmestos į netinkamus konteinerius.

„Pažeista baterija gali išskirti pavojingas medžiagas, užteršti perdirbamas atliekas ar net visą konteinerį, o blogiausiu atveju – sukelti gaisrą. Gaisras ar sprogimas gali kilti bet kurioje atliekų tvarkymo grandyje, o pasekmės gali būti skaudžios. Todėl sąmoningumo ugdymas yra ne tik mūsų, bet ir visos visuomenės atsakomybė“, – akcentuoja L. Ivanauskas.

Jo įsitikinimu, baterijų tvarkymo iššūkius galima įveikti tik bendromis visuomenės, verslo ir valstybės pastangomis.

„Reikia tiek valstybės, tiek verslo, tiek kiekvieno piliečio indėlio. Turime kiekvienas prisiminti savo, kaip piliečių, atsakomybę už save ir savo artimuosius“, – reziumuoja L. Ivanauskas.

EPA vadovas taip pat atkreipė dėmesį į vartotojų įpročius, kurie, nors ir keičiasi, vis dar turi erdvės tobulėjimui. Praeitų metų rugsėjį atlikto tyrimo duomenimis, 9 proc. respondentų baterijas išmeta kartu su komunalinėmis atliekomis.

Mažas įrenginys – didelės problemos

Savo ruožtu, didžiausios Lietuvoje aplinkotvarkos įmonės „Ecoservice“ vadovė Jurgita Nacevičienė pastebi, kad net ir nedidelė dalis vartotojų, kurie nenaudojamas baterijas išmeta ne ten, kur derėtų, sukelia didelę nelaimės riziką.

„Net ir vieno asmens netinkamai išmesta baterija gali sukelti didelį gaisrą ir lemti milijoninius nuostolius. Tokių atvejų Lietuvoje buvo jau ne vienas. Netinkamai išmestos baterijos vis dažniau sukelia nepatogumų ir visuomenei. Pavyzdžiui, būna, kad komunalines atliekas vežančio sunkvežimio krovinys užsiliepsnoja, todėl tenka jį išversti ten, kur sustojama, ir imti gesinti – kitaip kyla grėsmė, kad užsidegs ir pati transporto priemonė, o tai keltų ir pavojų darbuotojo gyvybei, ir lemtų šimtatūkstantinius nuostolius. Tokių situacijų mūsų darbe kasmet taip pat pasitaiko ne viena ir ne dvi“ – pabrėžia J. Nacevičienė.

Anot jos, baterijų tvarkymo problema yra dvilypė: iš vienos pusės – daliai visuomenės stinga motyvacijos ar žinių, kad būtų tinkamai išmetamos baterijos ar elektronikos prietaisai; iš kitos pusės – nutikus nelaimei, atsakomybė už ją gula tik ant atliekų tvarkytojo pečių, nors jis neturėjo jokios galimybės patikrinti, kas buvo įdėta į mišrių atliekų konteinerį ar kitaip netinkamai išmesta.

„Dabartinės priemonės atliekų tvarkymo sektoriuje turi nemažai spragų, o esama teisinė sistema dažnai neatitinka realybės. Norint pasiekti efektyvesnių rezultatų, reikia aiškesnių taisyklių, kurios ne tik skatintų vartotojus tinkamai tvarkyti atliekas, bet ir motyvuotų verslą investuoti į sudėtingesnių atliekų, tokių kaip baterijos, surinkimą. Būtina ieškoti papildomų skatinimo priemonių – tiek finansinių, tiek sisteminių, kad būtų užtikrintas tinkamas visų atliekų rūšių surinkimas ir perdirbimas“, – sako J. Nacevičienė.

Vienas iš galimų sprendimų, anot „Ecoservice“ vadovės, galėtų būti depozito sistema, kuri sėkmingai veikia gėrimų taros sektoriuje.

„Jeigu vartotojai būtų motyvuojami finansiškai, pavyzdžiui, už kiekvieną priduotą bateriją gautų nedidelę kompensaciją, sistema, tikėtina, veiktų kur kas efektyviau. Net jei pats žmogus tingėtų nešti baterijas į surinkimo punktus, tai galėtų padaryti kitas, kuris norėtų užsidirbti“, – aiškina J. Nacevičienė.

Dar viena jos siūloma priemonė – tam tikras civilinės atsakomybės mechanizmas, kuris leistų padengti nuostolius, kilusius dėl kai kurių vartotojų netinkamai atsikratomų pavojingų atliekų.

„Tai galėtų būti kažkas panašaus į vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, kai juo turi pasirūpinti visi eismo dalyviai, nors iš tiesų nedrausmingai ir pavojingai vairuoja tik nedidelė žmonių dalis. Taip pat yra ir su baterijų tvarkymu“, – svarsto J. Nacevičienė.

Pasak jos, kad ir koks sprendimas būtų priimtas, reikia kuo skubiau rasti balansą tarp motyvavimo elgtis atsakingai ir užtikrinimo, kad sistema būtų tvari bei efektyvi.

Kaip ir EPA vadovas, J. Nacevičienė pabrėžia, kad ieškant šios problemos sprendimo neįmanoma veikti tik pavieniui – reikia bendradarbiavimo tarp vartotojų, verslo ir valdžios institucijų.

„Svarbu, kad dialogas vyktų nuolat, o ne tik po nelaimių“, – reziumuoja „Ecoservice“ vadovė.

Pasigenda daugiau sąmoningumo ir kompetencijų

Teisininkas, advokatų kontoros „Averus“ partneris Jonas Sakalauskas, pritariantis keliamoms „Ecoservice“ vadovės idėjoms, kalbėdamas apie iššūkius ir galimus sprendimus, susijusius su baterijų atliekų tvarkymu ir jų sukeltų nelaimių prevencija, pripažino – situacija sudėtinga. Todėl, jo manymu, geriausias kelias – derinti technologijas, visuomenės sąmoningumą ir efektyvesnį institucijų bei verslo bendradarbiavimą.

„Dabartinės priemonės nėra pakankamos siekiant išvengti baterijų sukeltų nelaimių. Norint pakeisti tokią situaciją pirmiausia reikėtų įvertinti, ką galime pakeisti greičiausiai. Manau, kad tai – institucijų, tokių kaip Aplinkos apsaugos departamentas (AAD), vaidmuo. AAD turi geriausią prieigą prie informacijos tiek aplinkosauginių avarijų prevencijai, tiek užtikrinant efektyvų avarijų valdymą. AAD veikla turėtų būti sukoncentruota ne tik į pažeidimų nustatymą, bet ir aktyvų konsultavimą bei dalijimąsi gerąja praktika. Tai leistų įmonėms geriau pasiruošti ekstremalioms situacijoms ir jų suvaldymui“, – komentavo aplinkosaugos teisės ekspertas.

Anot jo, kai kurios įmonės, patyrusios incidentus, jau dabar investuoja į procesų tobulinimą ir technologines inovacijas, kurios gali geriau padėti suvaldyti rizikas.

Pavyzdžiui, po ankstesnių gaisrų atliekų tvarkymo bendrovėse, tokiose kaip „Ecoservice“ ir „Žalvaris“, buvo ženkliai sustiprinta technologinė bazė, procedūros bei padaryta daugiau, nei būtina pagal galiojančius reikalavimus. Visgi tikėtis, jog visos įmonės viešai dalysis patirtimi – sudėtinga ir mažai tikėtina, nes tai gali turėti įtakos reputacijai ar sukelti įvairias visuomenės reakcijas. Todėl valstybinės institucijos – AAD, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, galėtų tapti tais sukauptų pamokų ir patarimų skleidėjais“, – svarstė J. Sakalauskas.

Kol kas, jo teigimu, institucijos dažnai vengia aktyviai ir efektyviai konsultuoti dėl baimės prisiimti atsakomybę, nors pagal Viešojo administravimo įstatymą konsultavimas yra viena iš kontrolės priemonių, o kartu – tiesioginė institucijų pareiga. Siekiant užtikrinti gerą valdymą, konsultavimas turi būti ne tik formaliai teikiamas, bet ir efektyvus, įgyvendinantis užsibrėžtus tikslus.

„Praktikoje tai retai įgyvendinama kokybiškai, todėl siūlyčiau daugiau investuoti į institucijų darbuotojų kvalifikaciją ir išplėsti konsultavimo funkcijas, įskaitant atskirų konsultavimo padalinių kūrimą. Taip pat teisinė bazė būtinai turėtų aiškiau įtvirtinti institucijų ir kontroliuojamų įmonių bendradarbiavimo sistemą, kuri remtųsi partnerystės principu“, – vardijo advokatų kontoros „Averus“ partneris.

Kitas esminis aspektas, siekiant suvaldyti išmetamų baterijų tvarkymo iššūkius, pasak teisininko, yra visuomenės sąmoningumo ugdymas. Tiesa, teisininkas įspėja, kad vien tik finansinės motyvacijos nepakanka – reikia nuoseklaus švietimo ir visų suinteresuotų pusių įsitraukimo.

„Sprendžiant šį klausimą, moralinę lyderystę turėtų prisiimti tiek verslo, tiek valstybės institucijos. Atsakomybė už ilgalaikį poveikį visuomenei ir aplinkai neturėtų būti laikoma tik „socialine“, o apimtų platesnį, politinį ir moralinį kontekstą. Visų sektorių – nuo institucijų iki vartotojų – indėlis yra būtinas siekiant sisteminio pokyčio. Asociacijos galėtų tapti efektyviais tarpininkais tarp verslo ir institucijų, bendrovės turėtų investuoti ne tik į įstatymų laikymąsi, bet ir į tikrąjį kokybinį progresą“, – vardijo J. Sakalauskas ir pridūrė, kad tikrasis progresas pasiekiamas tada, kai visi dalyviai neapsiriboja esama situacija ir siekia sprendimų, kurie transformuoja ne tik veiklos metodus, bet ir požiūrį į atsakomybę.

Be to, aplinkosaugos teisės ekspertas pažymėjo – procesų pokyčiai ir naujos technologijos skatina institucijas vis dažniau naudotis privataus sektoriaus ištekliais, siekiant kokybiškai ir efektyviai įgyvendinti vyriausybės politikos tikslus. Kita vertus, privatus sektorius visada išliks suinteresuotas institucijų turimais įgaliojimais, kurie lemia pokyčius, ir jų turimomis specialiomis žiniomis bei patirtimi. „Todėl, nepaisant galimų skirtingų motyvų, tiek institucijos, tiek privatus sektorius turi bendrą tikslą – siekti tvaraus ir efektyvaus problemų sprendimo“, – pabrėžė J. Sakalauskas.

Lietuvos problema – fragmentuota sistema ir švietimo spragos

Pasak Simono Barsteigos, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos (LKATA) vadovo, praėjusių metų Niujorko, Londono ir Šveicarijos pavyzdžiai byloja apie vis aštrėjančią ličio jonų baterijų keliamą problemą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

„Niujorke 2023 metais įvyko net 92 gaisrai, kuriuos sukėlė tokios baterijos. Dėl jų buvo sužeisti 64 žmonės, o devyni – žuvo. Londono priešgaisrinė brigada elektrinius dviračius pavadino „sparčiausiai augančia gaisro rizika“, o Šveicarijoje pernai degė mažiausiai 12 atliekų tvarkymo įmonių, dėl to patyrusių milijoninius nuostolius. Lietuvai šie skaičiai primena apie būtinybę veikti nedelsiant“, – pabrėžia S. Barsteiga.

Jis pritaria nuomonei, kad problemos sprendimas reikalauja kompleksinio požiūrio, o laukti, kol bus surinkta daugiau statistikos, ar tikėtis, kad situacija pagerės savaime – neatsakinga.

1. Barsteiga atkreipia dėmesį, kad šiandien daugiausia dėmesio skiriama gaisrų padarinių šalinimui, o ne problemos prevencijai. Net ir griežtinant reikalavimus atliekų tvarkytojams, situacija negerėja – gaisrų daugėja, o atliekų tvarkymas brangsta.

„Didžiausias iššūkis yra visuomenės sąmoningumo stoka. Turime suformuoti naujus įpročius ir skatinti tinkamą baterijų utilizavimą. Tai – ilgas procesas, tačiau būtinas, kad išvengtume dar didesnių nelaimių ir nuostolių“, – pabrėžia S. Barsteiga.

LKATA vadovo teigimu, Lietuvoje ličio jonų baterijų surinkimo sistema susiduria su dideliais iššūkiais. Fragmentuotas koordinavimas, riboti finansiniai ištekliai ir nepakankamos švietimo iniciatyvos stabdo pažangą. Pasak S. Barsteigos, nors gyventojai žino, kad baterijų negalima išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, gaisrų nemažėja.

„Lietuviai moka skaičiuoti ir myli gamtą, todėl reikia taikyti dvi priemones: motyvaciją ir švietimą“ – sako LKATA vadovas ir taip pat išskiria kitų ekspertų išreikštą idėją – vienas efektyviausių sprendimų išties galėtų būti užstato sistemos taikymas.

„Tiesa, tam reikia aiškiai reglamentuoti užstato sistemos principus teisės aktuose, užtikrinti jos paprastumą gyventojams ir skatinti verslo įsitraukimą, pavyzdžiui, taikant mokestines lengvatas“, – teigia S. Barsteiga.

Kol bus sukurta ir įdiegta užstato sistema, jis, kaip ir „Ecoservice“ vadovė, siūlo įvesti civilinės atsakomybės draudimą. Anot S. Barsteigos, tai leistų padengti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamai išmetamų pavojingų atliekų, įskaitant gaisrus, kuriuos sukelia baterijos. „Nes jei nieko nedarysime, atliekų tvarkymo kaštai tik didės“, – įspėja jis.

LKATA vadovo teigimu, kompleksinis požiūris, visuomenės švietimas, užstato sistema ir atsakingas teisės aktų taikymas gali padėti Lietuvai tapti pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau, kad taip nutiktų, būtina pradėti veikti jau dabar, o ne laukti dar vienos tragedijos.