Atliekose baterijų daugėja, o aiškumo, kaip ir kas jas turi tvarkyti – ne: specialistai nurodė, kokią grėsmę tai kelia 

Pabandykite atspėti, kiek Europos Sąjungoje (ES) per metus parduodama mobiliųjų telefonų? Europos Komisijos (EK) duomenimis, vien 2020 m. europiečiai nupirko apie 150 mln. tokių įrenginių. Jūs juk žinote, kad  kiekviename jų yra baterija. Bet tai – tik lašas jūroje, nes šiuolaikinis pasaulis neįsivaizduojamas be dviejų dalykų: elektros ir baterijų.

Anksčiau baterijos dažniausiai buvo žinomos kaip galvaniniai elementai. Šiais laikais yra įvairiausių formų, galingumų ir paskirčių baterijų. Technologijos vystėsi ir sparčiai kilo aukštyn, bet kai kurios taisyklės taip ir liko gyventi praeities šešėlyje. Taip nutiko ir su išmetamų baterijų, kurių kiekis ir įvairovė sparčiai auga, tvarkymu.

Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Jei nespręsime šio klausimo, vis dažniau susidursime su skaudžiomis pasekmėmis. Tai puikiai iliustravo Aplinkos apsaugos instituto (AAI) vadovo Alfredo Skinulio Druskininkuose vykusiame atliekų forume skaitytas pranešimas, kuriame teigiama, kad dėl netinkamai tvarkomų baterijų ir elektronikos įrenginių gaisrai Prancūzijoje kyla kiekvieną dieną. Kartą per mėnesį šioje šalyje dėl netinkamo baterijų tvarkymo sudega sunkvežimis, o kartą per porą metų dėl tos pačios priežasties ugnis visiškai suniokoja ir atliekų tvarkymo gamyklą.

Į šį Prancūzijos iššūkį dėmesį atkreipė ir vienas įtakingiausių Europos leidinių POLITICO. Jo žurnalistams išnagrinėjus Prancūzijos aplinkos ministerijos pramoninės taršos ir rizikos analizės biuro duomenis, paaiškėjo, kad dauguma padažnėjusių gaisro incidentų buvo susiję su ličio jonų baterijomis, patekusiomis į bendrų komunalinių atliekų srautą.

Tendencija atsirita ir į Lietuvą

Augantis netinkamai išmetamų baterijų kiekis, atsainus vartotojų požiūris, pasenęs teisinis reguliavimas ir atsakomybės pasidalijimo stoka gali tapti rimta bei vis labiau juntama problema ir Lietuvoje. Vieną skaudžiausių su tuo susijusių patirčių turi bendrovė „Ecoservice“. Vilniuje, Gariūnuose veikęs bendrovės atliekų rūšiavimo centras visiškai supleškėjo, o viena galimų to priežasčių – baterija, kuri pateko į bendrą atliekų srautą.

„Ecoservice“ vadovė Jurgita Nacevičienė pabrėžia – įvairių ir kartais sunkiai atpažįstamų baterijų į bendrovės rūšiavimo centrus atgabentose komunalinėse atliekose aptinkama nuolat. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes netinkamas baterijų rūšiavimas visų pirma kenkia aplinkai ir patiems žmonėms. Tačiau yra ir kitų pasekmių – tiesioginę žalą patiria ir atliekų tvarkytojai, ir valstybė.

„Mūsų nuostoliai dėl minėto gaisro – virš 10 mln. eurų. Dabar iš naujo atstatome sudegusį rūšiavimo centrą. O atstatymui skirtos lėšos galėjo būti skirtos gerinti darbo sąlygas, būtume investavę į infrastruktūros plėtrą ir kt.,“ – sako J. Nacevičienė.

Anot jos, atstatant atliekų rūšiavimo centrą buvo ypatingai daug investuota ir į priešgaisrines sistemas – daugiau nei 1 mln. eurų, sąmoningai viršijant teisės aktuose galiojančius reikalavimus.

„Mano žiniomis, nei Lietuvoje, nei visose Baltijos šalyse nėra nieko panašaus. Mūsų įmonėje įdiegtos sertifikuotos termovizorinės kameros, kurių algoritmai pašalina išorinių veiksnių įtaką ir leidžia tiksliai identifikuoti realius pavojus. Šios kameros, kartu su kitais sprendimais, suteikia galimybę labai ankstyvoje stadijoje pastebėti ir efektyviai suvaldyti gaisro grėsmę“, – sako „Ecoservice“ vadovė.

Beprecedenčio investavimo į priešgaisrinę sistemą imtasi ne tik dėl kylančios išmetamų baterijų tendencijos, bet ir siekiant kiek įmanoma labiau apsaugoti įmonę, kuri ištikus nelaimei lieka viena.

„Atliekų tvarkytojas negali rinktis, ką jam atveža, t.y. kuo atsikrato vartotojai, išmesdami atliekas į komunalinių atliekų konteinerius, tačiau šiuo metu su atvežtu kroviniu turime prisiimti visas galimas vartotojų sprendimų pasekmes ir atsakomybę“, – pabrėžia J. Nacevičienė.

Jos teigimu, kalbant apie išmetamų baterijų tvarkymą Lietuvoje ir žvelgiant į bendrovės patirtį, galima daryti išvadą, kad mūsų šalis išties atsidūrė šios tendencijos kilimo įkalnėje, todėl būtina kuo skubiau priimti reikiamus sprendimus, kad būtų apsaugoti aplinka, gyventojai ir verslas.

„Lietuvą tendencijos iš Vakarų pasiekia šiek tiek vėluodamos. Todėl dabar žvelgdami į tų šalių problemas, kylančias dėl išmetamų baterijų, galime susidaryti gana tikslų įspūdį, kas laukia mūsų, jei nesiimsime reikiamų priemonių. Žinoma, reikalai kiek pagerės, kai įsigalios ES reglamentas dėl baterijų ir baterijų atliekų. Tačiau net ir tai visko neišspręs. Turime ieškoti bendrų susitarimų, tiek su visuomene, tiek su valstybinėmis institucijomis, tiek su verslu“, – tvirtina „Ecoservice“ vadovė.

Ieškoma kaltų, bet ne sprendimų

Savo ruožtu advokatų kontoros AVERUS partneris Jonas Sakalauskas sako, kad tam, jog suprastumėme su kokia klastinga problema susiduriama, galime pasitelkti vaizdingą situacijos atpasakojimą.

„Įsivaizduokite įprastą darbo dieną atliekų tvarkymo aikštelėje, kurioje darbuotojai rūšiuoja tonas atliekų, o kažkur jose slepiasi mažas ir pavojingas daiktas – ličio jonų baterija. Karštyje ar mechaninio pažeidimo metu ji pradeda kaisti, sukelia kibirkštį, o per kelias minutes, tikėtina, ir didžiulį gaisrą“, – dėsto teisininkas.

Jo teigimu, panašios situacijos, deja, jau ne retas atvejis Lietuvoje. Jos įvyksta ne tik dėl techninės įrangos trūkumų ar atliekų tvarkytojų klaidų, bet ir dėl visuomenės sąmoningumo stokos. Visgi, nutikus nelaimei, atsakomybė dažniausiai gula tik ant vieno pečių.

„Iš darbo patirties su aplinkosauginėmis avarijomis ir krizėmis matau, jog nutikus tokiam įvykiui atliekų tvarkymo įmonėje, visi kaltininku laiko tik atliekų tvarkytoją ir nesigilina į tikrąsias priežastis,“ – sako J. Sakalauskas.

Tačiau nuostata „ne mūsų reikalas“ – tik dalis sisteminės problemos. Anot teisininko, tokių krizių prevencijos atsakomybė turi būti pasidalinta tarp visų grandinės dalyvių.

„Mes, žmonės, piktinamės dėl nelaimių atliekų tvarkymo įmonėse, gaisrų, žalos gamtai, tačiau ir toliau metame baterijas į buitinių atliekų konteinerį, kas, atrodo, visiškai prieštarauja logikai,“ – tvirtina advokatų kontoros AVERUS partneris.

Teisininko įsitikinimu, visuomenės sąmoningumo trūkumas ir teisinė bazė, kuri sistemiškai nesprendžia problemos priežasties, yra dvi pagrindinės kliūtys, kurios trukdo efektyviai spręsti išmetamų baterijų ir akumuliatorių problemą.

Tai ką daryti?

Pasak AAI vadovo Alfredo Skinulio, dabartiniai teisės aktai išties yra pasenę ir neveiksmingi.

„Atliekų tvarkymo įstatymas bei mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas yra pasenę, jiems daugiau nei 20 metų. Be to, gamintojai ir importuotojai nepakankamai prisideda prie baterijų tvarkymo finansavimo, o tai tampa didžiule problema,“ – aiškina A. Skinulis.

Jis pabrėžia – Lietuvoje trūksta mechanizmų, kurie skatintų atsakingą baterijų surinkimą ir rūšiavimą. Pradedant iš buitinių prietaisų ir elektronikos įrenginių išimtomis baterijomis bei baigiant mažųjų transporto priemonių ar elektromobilių baterijomis.

Spręsti šiuos iššūkius AAI pirmiausia siūlo didinant gamintojų atsakomybę – būtina užtikrinti, kad visų rūšių baterijų gamintojai ir importuotojai realiai finansuotų ne tik baterijų atliekų surinkimą, apdorojimą bei perdirbimą, bet ir informavimo bei švietimo kampanijas apie atliekų tvarkymo svarbą.

1. Skinulio vadovaujamas institutas taip pat siūlo įvesti papildomus reikalavimus veiklos deklaravimui GPAIS sistemoje, draudžiant baterijų turėtojams perduoti atliekas nedeklaruotiems tvarkytojams. Tai turėtų padėti sumažinti šešėlinę veiklą ir užtikrintų geresnį atliekų valdymą.

„Mes taip pat siūlome sukurti efektyvesnę pažeidimų stebėsenos ir kontrolės sistemą, leidžiančią identifikuoti ir pašalinti nelegalią veiklą, kuri stabdo skaidrų ir efektyvų baterijų atliekų tvarkymą. Tokia sistema apimtų rizikos profiliavimą, prevencinę informavimo veiklą ir planinę nelegalaus verslo kontrolę. Reikalingos griežtesnės sankcijos už veiklos nedeklaravimą ir baterijų perdavimą nelegaliems tvarkytojams. Šios priemonės padėtų Lietuvai ne tik užtikrinti Europos Sąjungos nustatytų tikslų įgyvendinimą, bet ir skatintų žiedinės ekonomikos principų taikymą baterijų rinkoje, kas Lietuvai potencialiai galėtų sukurti kelis milijonus eurų papildomų pajamų“, – aiškina AAI vadovas A. Skinulis.

Panašius sprendimo būdus mato ir teisininkas J. Sakalauskas. Jo teigimu, baterijų tvarkymo problema yra sisteminė, todėl reikalauja visų ekosistemos dalyvių bendradarbiavimo.

„Vienas pagrindinių mano siūlymų – stiprinti aplinkosauginių avarijų prevencijos mechanizmus. Atliekų tvarkymo įmonėms rekomenduojama įsidiegti individualizuotas prevencines priemones, tokias kaip ankstyvo perspėjimo sistemos, specializuotos gesinimo technologijos ir rizikingiausių vietų priežiūra“, – sako advokatų kontoros AVERUS partneris.

Be to, teisininko teigimu, įmonėse būtina sukurti veiksmingus finansinius saugiklius, įskaitant krizės valdymo biudžetą, kuris būtų nepriklausomas nuo apyvartinių lėšų. Tai leistų įmonėms tinkamai reaguoti į galimas avarijas ir, joms kilus, užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą.

„Dar vienas svarbus aspektas sprendžiant baterijų tvarkymo klausimą – valstybės vaidmuo ir visuomenės atsakomybės didinimas. Būtina tobulinti teisinę bazę taip, kad ji skatintų prevenciją, o ne tik reaguotų į įvykusias krizes. Valstybė turėtų ne tik tobulinti teisinius reikalavimus, bet ir aktyviai prisidėti prie sąmoningumo ugdymo bei inovacijų diegimo skatinimo. Tuo pačiu, visuomenė turėtų būti šviečiama apie netinkamo šių atliekų tvarkymo pasekmes, ugdant asmeninę atsakomybę“, – nurodo J. Sakalauskas.

Jo manymu, tik įtraukus visus ekosistemos dalyvius – įmones, valstybines institucijas ir visuomenę – galima pasiekti reikšmingų pokyčių ir užkirsti kelią pasikartojančioms aplinkosaugos nelaimėms.

O gal padaryti kaip daro „Coca-Cola“?

Būtinybę rasti būdus, kurie leistų didinti visuomenės sąmoningumą rūšiuojant baterijas ir kitas pavojingas atliekas, mato ir Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos (LKATA) vadovas Simonas Barsteiga. Jo teigimu, baterijų rūšiavimo tema Lietuvoje reikalauja ne tik aiškių sprendimų, bet ir nuoseklios, emociškai paveikios komunikacijos strategijos, kurios galima pasimokyti iš tokios pasaulinės lyderės kaip „Coca-Cola“.

„Coca-Cola“ – puikus pavyzdys, kaip reklamos nuoseklumas ir įtikinamumas padeda užmegzti stiprų ryšį su vartotojais. Visi žinome, kad „Coca-Cola“ egzistuoja, tačiau jie nuolat matomi visur – kavinėse, miestuose, renginiuose, ypač per Kalėdas. Tai kuria jausmą, kad gyvenime be šio gėrimo kažko trūksta“, – sako S. Barsteiga.

Pasak jo, šį principą galima sėkmingai pritaikyti ir baterijų rūšiavimo temai. Esminis klausimas: kaip sukurti įspūdį, kad rūšiavimas yra būtinybė, be kurios gyvenimas atrodo netvarkingas ar neteisingas?

„Dabartinės Lietuvos baterijų rūšiavimo iniciatyvos iš esmės yra fragmentiškos. „Google paieškoje galime rasti daug atskirų straipsnių ar informacijos apie įvairias institucijas, bet nėra vieningos, išsiskiriančios kampanijos, trūksta vizualinio turinio ir identiteto. Informacija dažnai pateikiama taip, kad ji tiesiog yra neįdomi ir nuobodi“, – akcentuoja LKATA vadovas ir priduria, kad per žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus ar kitais kanalais jo nėra pasiekusi jokia įsimintina žinutė apie baterijas, formuojanti žmonių elgseną. Deja daugiau žinių pasiekė tik apie gaisrą.

Jo manymu, norint pasiekti pokytį, būtina įveikti šį „nuobodulį“ ir pasinaudoti šiuolaikiniais komunikacijos formatais, kurie pritrauktų dėmesį, skatintų įsitraukimą ir formuotų naują elgseną.

„Galime semtis įkvėpimo iš Šveicarijos, kurioje nuo 2012 metų veikia projektas „Battery Mann“. Jis gal ir nėra tobulas, bet tai yra nuosekliai vystoma kampanija, kuri vizualiai įtraukia žmones ir su šypsena formuoja naują elgseną. Ar Lietuva galėtų padaryti dar geriau? Be abejo! Tačiau pirmiausia turime susitarti ir parengti bei paremti vieną stiprią iniciatyvą“, – akcentuoja S. Barsteiga.